BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2011

Nei šis nei tas :)

2011-08-19

Paskutiniu metu mano akys spindi. Kartais jaučiuos kaip ateivė: einu gatve iškėlus galvą  ir puse lūpų šypsausi, ar ką linksmo atsiminusi išsišiepiu nuo ausies iki ausies… Turbūt žmonės mano kad esu pamišėlė…

O liksmo atsiminti turiu ką… Kad ir su kolegomis kartais išrutuliojam temas taip, kad klegam ir kvatojam. Na žinot žodis po žodžio ir juoko lavina nusineša. Vienas bendrakabinetis turi labai užkrečiantį juoką. Galima negirdėti istorijos kuri sukėlė jo kvatojimą, tačiau patys nejučia pradedame kvatoti. O aš turiu įproti juokdamasi pilna gerkle dar ir trepsenti… Tai nežinau ką viršininkas kada pagalvos (nes musų kabinetas tiesiai virš jo kabineto). Sėdim kabinete keturi. tai garsas kai kvatojam keturiese ir dar koks kolega prašalaitis - patys turbūt supranta… Mūsų darbas nėra lengvas, sąlygos ir neypatingos, tačiau dirbam ir nuoširdžiai dirbam.

Kaip jau kažkada rašiau jaučiuos kai devintam danguj, dar reiktų kad mylimas mane mylėtų taip kad būtų “saldu kaip du medu”, t.y. nuoširdžiai ir gerbtų.

Tai va pastaruoju laiku einu švytėdama ir spinduliuodama. Vakar 8 maršruto autobuse mane apvėmė vaikas kokių 10 m. ir nei kiek nuotaika nesubjuro. Nes juk tai nepasaulio pabaiga, tai gyvenimas, o jis kaip žinia trumpas. Laimei mečiau įprotį jaudintis dėl nereikšmingų dalykų…

Žmonės sako, kad turiu charizmą… Turiu. Ir tą jaučiu pati. Prie manęs traukia žmones, vaikus ir šunis. Bet dabar esu dar ir jautri laiko ženklams… Užvakar pastebėjau raustančius klevų lapus ir pasidarė liūdna, kad dar viena vasara eina galop…dar vieni mano metai baigiasi. Cha, greit bus naujųjų sutikimas, sukviečiau visus brangiausius žmones su kuriais suvedė gyvenimas :) Tai gal kas žinot smagių užstalės ar lauko žaidimų brandiems žmonėms :DDD Pasidalinkit jais? Prašau labai labai :*

Rodyk draugams

Gyvenimo filosofija “ant plento”

2011-08-02

Keista gyvenant “ant plento” jausti gamtą.

Vakar išeinu iš bibliotekos į lauką. Lauke-  ką tik nuliję. Gaivu ir…  Ir kvepia spygliuočiu mišku. Galvoju jau man blogai (gal galva nuo darbų perkaito), nes gatvėje vienos liepos. Ir tik po to man dingt, juk netoliese yra jūra, pušynas, o išdykęs vėjas man atnešė pajūrio pušyno gaivą. Pokštininkas. Einu ir šypsausi.

Šiandien sėdžiu darbe, maluosi su popieriais, langai atidari ir vėl išdykęs vėjas man suka galvą, per atdarus ( Lt. - atidarus) langus atpūtęs ankstyvųjų obuolių aromatą. Giliai įkvepiu ir nuliūstu - jaučiu jau ateina ruduo. Liudna, kad šiųmetė vasara eina į pabaigą.

Šiandien einu po darbo namo, aplink vienos nužydėjusios liepos. Ilgu vasaros. Ilgu to svaigaus liepų aromato… Mano pasąmonė mane kvailina, aš užuodžiu žydinčias liepas lyg dabar jos žydėtų.

Apie gyvenimą:

Darbe visi pradeda įgauti savo stigmas (stigmos tai mūsų suteikiamos etiketės žmonėms), aš stengiuosi to išvengti, tačiau negaliu nieko pakeisti. Suprantu, kad mane vis dar kolegos nagrinėja, vis dar stebi po padidinamąjį stiklą, kaip ir aš juos. Dar neaišku kokią stigmą gausiu aš. Bet tai nėra kažkas baisaus, tiesiog toks tas gyvenimas.

Man baisu, kad aš jaučiuosi išmintingesnė už kitus (tiksliau už mylimąjį), mane vargina kai kurių asmenų (mylimojo) siauras požiūris į gyvenimą, žmonių negerbimas. Žinoma, laimei yra žmonių (jie tiosiog žemės prašalaičiai) į kuriuos galiu lygiuotis, kurie yra stimulas tobulėti. Manau, gali ateiti ta riba, kai nebebus kur aukščiau kelt karties.

Kartais labai greit perkandu žmones. O dar kai kas mane neramina yra tai, kad kaip žmogus atspindi žmogų tokie bus ir jų tarpusavio santykiai. Yra labai blogai, kai žmogus nenori kalbėtis. Kai žmonės pasiklysta tarp savo ambicijų -  miršta pagarba.

Norėjau parašyti kažką gražaus, tačiau išliejau savo mintis apie gyvenimą dabar, vakar ir rytoj.

Rodyk draugams