BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2012

Ir dar kartą apie akis

2012-02-26

(vaizdas pakvipęs pavasariu)

(vaizdas pakvipęs pavasariu)

Šimtą kartų girdėta ir n+1 kartą kalbėta.
Akys yra sielos veidrodis…
Ištikro, žmonės turintys geras ir gražias akis, patys yra geri.
Atsimenate, viename yraše kalbėjau apie vieno vyriškio akių grožį. Jų grožį mačiau tik vieną sekundę, nepamirštu visą laiką nuo pažinties. Tačiau daugiau J0 tokių akių nemačiau. Tačiau vis labiau įsitikinu, kad tai geras ir nuostabus žmogus. Apie jį jau esu rašiusi ir netik kalbėdama apie jo akių grožį…
Džiugu, kad gyvenime jį sutikau.
Taigi, būna žmogus kaip žmogus, kol nepamatai jo akių…
Šį vakarą perkračiau išlikusius vaizdus atmintyje apie pažįstamų akis. Na kažkodėl atsimenu gražias tik vyriškių… Na gal todėl, kad aš moteris.
Tik vienetai vyrų - kurių akys būtų gražios… T.y. tik vienetai kurie dvasiškai būtų gražūs. Nes ir lyginau akis su asmeninėmis savybėmis…

Rodyk draugams

Išvados

2012-02-21

Klaipėda, Danės skveras

Klaipėda, Danės skveras

Kai manęs klausia (visokiuose populiariuosiuose testuose) į kokį gyvūną esu panaši. Niekada negalėjau įvardinti į ką, net negalvodama kratydavausi katės įvaizdžio.
Bet deja. Esu tikra katė. Įžeista, prikakoju ne į batą, o taikau į dušia. Bet prikakojus kitam išsikvepinu kakučiu ir pati. Smirda, neskanu, liūdna.
Atsiprašymo užteko. Bet smarvė liko.
Dar kas liečia savasties suradimą. Tai per penkis mėnesius apie save sužinojau labai daug.
Apie stuburą, kalbėjau, apie katę savo širdyje ir.
Ai tiesa, dar nekalbėjau apie tai, kad varžydamą savo prigimtį, dariau žalą sau ir savo santykiams su aplinka. Man mano moteriškumas , buvo neparankus, manydavau, kad buti moterimi kuria vertina tik dėl jos grožio žema. Norėjau būti vertinama dėl proto. Kvailė. Ir tiek. Juk pirma vertina pagal išorę.
Ir dar turėjau kvailą įsitikinimą, kad moteris savo nevulgariu patrauklumu gali išprovokuoti vyrą priekabiauti. Ir svarbiausia kitų moterų pavydą ypač teisėtųjų sutuoktinių… na gi sakau KVAILĖ aš.
Supratau, kad tą ką man davė Dievas neturiu varžyti ar ignoruoti. Juk jei butų Jis panorėjęs bučiau šiame pasaulyje kaip nuobliuota lenta stalui, ar kuolas ganyklos tvorai, ar netgi kaip rakštis panagėj. Bet aš gimiau mergaite (būsima moterimi). Kuri buvo miela bet nekerštinga. Kuri augo supama meilės, tokios kokią mokėjo duoti tėvai. Užaugo su silpnu charakterio stuburu. Įgavo katės manieras, kai ją užgauna. Kuri ir dabar yra mylima aplinkinių. Bet viso šito neįvertino. Dabar šita maža mergytė, kuri prieš trisdešimt metų buvo mylimas kūdikėlis, suprato kiek daug turi… Meile, prota ir grožį. Tik kas suteiks jai viltį. Tačiau žino kur ieškoti vilties…

Rodyk draugams

Taip norisi (labai atviras prisipažinimas)

2012-02-20

)

Mano darytą rudens puokštė, kolegės mergytei :)

Pirmą kartą gyvenime šiandien panorau, kažką apkabinti. Bet ką. Pirmą sutiktą gyvą padarą. Nes pabodo būti stipriai ir visad vienai. Buvo, gan sunki diena. Supratau, kad man profesineje srityje reikia, daug kur tobulėti. Ypač reikia užsiauginti tvirtą stuburą ir kiautus nuo klientų…
Kažko neišsiugdžiau vaikystėje ir jaunystėje.
Pradėjau artėti prie Dievo. Netgi daviau įžadą, kad kartą savaitėje dalyvausiu šventose mišiose, kad būsiu tvirtesnė. Tai tesėdama pažadą vakar apsilankiau bažnyčioje. Meldžiausi, taip kaip mokėjau.
Šiandien norėjau nueiti į bažnyčią ir išsiverkti, bet ėjau namo su kolegomis, tai nedrįsau prisipažinti kodėl teks sukti į šoną, o kitos priežasties nesugalvojau. Aš tiesiog patologiškai nemoku meluoti ekspromtu… Pradėjau sapnuoti pranašiškus sapnus… Na tokius kurie po dvieju dienu pradeda pildytis. Žmonės ir sapne ir gyvenime sutampa, sutampa ir pagrindinės aplinkybės, bet tik skiriasi išbaigtumo būdai. O pagrindinės sapnu mintys išlieka nepakitusios. Pradeda tai gązdinti.
Atsitiko toks dalykas, bet apie ji nerasysiu, tik galiu pasakyti, nemaniau, kad sutikti žmonės gali mane taip mylėti. Gal tikrai, ka atiduodi sutiktims žmonės, tą patį ir jie atiduoda. O aš dalinu meilę, rūpestį, džiugesį…
Kartais atsitinka tokių dalykų kurių niekam nesinori pasakoti, nes aplinkiniai nežino priešistorės. Ir šiaip nepuoštų pačios susikurto ir pamilto savojo AŠ. Geriausiai apie save žinome mes patys. Todėl kartais, pačiomis sunkiausiomis akimirkomis nėra pas ką galvos priglausti. Aš nelabai moku melstis, nes man atrodydavo, kad Dievas man davė, gerą galvą, sveikas kojas ir rankas tai reikia tuo turtu naudotis tinkamai… Tačiau Dievas davė ir laisvą valią, kuria padaromos nuodiemės ir klaidos. Už jas ir kankinamės čia šitoje materijoje. Vat dėl šito reikėjo nors kartą sunerimti. Dabar beliko melstis, kad ateity tinkamai naudočiausi ir melsti atleidimo…

Pirmą kartą gyvenime šiandien panorau, kažką apkabinti.

Rodyk draugams

Šiektiek linksmumo (noriu pasigirti) :)

2012-02-17

(vienas iš paveikslėlių)

(vienas iš paveikslėlių)

Laiškas:
“Kiekvieną rytą pabundu su mintimi apie Tave.
Nes prieš pabundant sapne išvystu tavo besišypsančias akis.
Tokias šiltas, šiltas ir tokias mielas.
Kai pirmą karta jas išvydau, žinojau, jog niekuomet jų nepamiršiu.
Kaskart, kai susitinkame, laimei tai nutinka tikrai retai, man svaigsta galva nuo
tavo artumo. Sutikusi Tave spiginu akimis. Aną kartą net pabūgau, kad gali nudegt… Kai nematai,
akimis glostau Tavo veidą. Bandau išsaugoti atminty kiekvieną Tavo
mimiką.
Myliu tave,
Valentina”

Spėkite, kas jį gavo?

Šiais metais nebuvau nusipirkusi nei romantiškų lipdukų, nei širdelės formos saldainių, kuriais pagal seną paprotį apdalindavau kolegas.
Gal, kad kolektyvas naujas, šiais metais parašiau elektroninius laiškus: vyrams - nuo Valentinos, moterims - nuo Valentino. Prie kiekvieno laiško prisegiau po šiltą paveiksliuką, kam bučini, o kam širdutę… Taip, taip, vienoms rašė Tavo Valentinas, kitiems - Tavo Valentina. Teko sukurti dvi naujas el. pašto paskyras… bet tai menkniekis, palyginus su tuo, kad laiškai iš tikro davė peno pamąstymams.
Šiaip, man tokius malonius pokštus patinka daryti kompanijoje. Tai pasiėmiau viena palaikymo komandos narę :) Laiškus išsiunčiau iš vakaro į jų viešus el. paštus, kad 2012-02-14 ryte ar betkuriuo dienos metu juos rastų.
Kad laiškai, nuteikė kai kuriuos asmenis ypatinga nuotaika, tai sužinojau iškart po pietų - dabartinis viršininkas suorganizavo pyragą :) valgėm visi draugiškai susibūrę. Kiek man sakė, kad tai pirmas kartas šioje įstaigoje, kuomet tokia proga valgomas pyragas :)
Tuose Valentino ir Valentinos paštuose, nei TĄ dieną, nei kuria po jos, jokių atgalinių laiškų nebuvo. Išvada - visi turi tuos asmenis šalia, kurie jiems galėtų pasakyti tuos du žodžius :) Išpradžių dar rašydama, bijojausi, kad galiu sukelti kokias neaiškias audras jų šeimų židiniuose. Įsivaizduokit, jie grįžę padėkoja antroms pusėms, ar meilėms, o šios dievagojasi nieko nežinančios… Ir dar atrėžtų “kokios tau k…
/kokie tau ja… rašo”…
Bet bijojausi manau be jokio pagrindo.
Ai, tiesa, sekančia dieną, du iš kolektyvo bandė sužinoti iš palaikymo komandos narės, ar tik ne ji tuos laiškus jiems parašiusi :D Ši laikėsi tvirtai :D Vienas pagrąsino, kad kojas išsukinės, jei ji tylės kaip Marytė Melnikaitė :)
Mudvi nutarėm, kad vyrai pasikalbėjo tarpusavyje :) apie tuos laiškus. Beje buvo kas matė, kaip džiaugėsi laišką skaitydamas vienas kolega.
Malonumas buvo abipusis: man - rašyti, jiems - skaityti :)

(ir paveikslėlis šitas iš laiškų palydovų tarpo)

(ir šitas paveikslėlis iš laiškų palydovų tarpo)

P.S. Šį laišką gavo ir vienas ypatingas žmogus. Tai apie jį galvodama šį laišką rašiau.
Jis vienintelis įtarė mane, kaip šio laiško autore. Miela savotiškai.

P.S. su kompanione, savęs nepamiršom - ir sau atsisiuntėm… :) na, kad jei kas, neatrodytume keistai, t.y nesukeltume pašalinių minčių…

Rodyk draugams

Pasaka

2012-02-08

Ir tada iskaudintų širdžių karalystėje įsiviešpatavo taika ir ramybė. Ir jie gyveno ilgai ir laimingai, tačiau atskirai.

Kiekvienas, vis kitaip sekdami tą pačią pasaką.

Rodyk draugams