BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Žmonės’ kategorija

Komplimentas

2011-12-07

Tarptautinių
žodžių žodyne randama žodžio kmplimentas reikšmė:

“Komplimeñtas
[pranc. compliment], įsiteikiamas pagyrimas, maloni pastaba

Taii va
norečiau pakalbėti apie komplimentus kurių per pusmetį gavau daugiau nei per
savo 29 metus. Tiesa meluoju, kai buvau maža žmonės sakydavo, kad aš labai
gražus vaikas.

Ir beje man
didžiausias komplimentas yra kada pasako, kad aš protinga :D

O dabar apie tą
gausą komplimentų.

Kaip jau
gyriausi yra pusmetis, kaip dirbu naujame kolektyve ir jau teko išgirsti net
tris iš kojų verčiančius komplimentus:

1. O, mano
žiurkėnas (kai pirmą kartą mane pamatė su akinias). Tol kol nešiosi akinius
vadinsiu žiurkėnu.

Pasimečiau, tai belekaip.

2. Kalbejome
kavą begerdami apie gyvenimą ir vienas mestel
ėjo frazę apie tai, kad
išėjus vienai kolektyvo narei dekretinių atostogų po jos išeina dar viena ir
dar viena, kad nėšumas kaip koks gerybinis virusas. Sako kuri dabar eisit tu ar
ta ana? Sakau tai jūs nesėdėkit sudėję rankų, skelbkite totalizatorių,
statytkit sumas ir žiūrėkit kuri išeisim, jums dviguba nauda. Pasijuokėm.
Beplepant ateina komplimentų meistras įsijungia į pokalbį. Apie gimdymus ir kas
norėtų išeiti vaiko auginimo atostogų. Ir sako ” Na manau, tau Varle jokių
probelemų nebutų, tik pasakyk per rytinį susirinkimą, kad yra toks reikalas
(t.y. pastoti) iškart rankų miškas atsiras. Padekojau už komplimentą ir sėdėjau tokia
“nei trys, nei keturi”.

3. Užeinu aš
aną dieną pas tą komplimentų meistrą darbiniu klausimu, o jis “Ponai ir
ponios, o dabar įeina Varlė”. Čiut atgal neišlėkiau iš nuostabos.
font>

Šis komplimentų
meistras, pats kaip žmogus ir simpatiškas, ir protingas, ir bendraujantis, ir
taktiškas. Jo draugiškumas taip pasireiškia.

Bet niekaip
negaliu priprasti. Būtų gera turėti tokį fainą vyresnyjį brolį :))))

 

Rodyk draugams

Tęsinys

2011-05-09

Fėjinais juos aš vadinu, todėl, kad jie yra mano pusėje jie mane palaiko ir globoja… Tai  kolegos dirbantys Centriuke ir abiejų pagalba susitvarkiau savo darbinę buitį… Fėjinas Nr. 1 dirba popierizmo srityje, jis nepatingėjo pirmą mano darbo dešimtadienį manęs aplankyti ir trumpai paaiškinti koks bus darbas. O paskutinis jo pagelbėjimas tai buvo dėl mano situacijos ir dėl visų įstatyminių ir politinių peripetijų mūsų darbe. Sako man:

- Varle, jei bus reorganizacija, tai tau perspektyvų, tavo kontoroje kaip ir nėra.

Aš jam:

- Šitą žinau, tik kur eit su tokia patirtimi (Tas tokia reiškia tai, kad pareiginė vienokia o realus darbas kitoks, tačiau tai nereiškia kad esu kokia tinginė ar neišmanėlė, tiesiog nemoku girtis tais dalykais.)? Labiau norėčiau į Tąmiestą.

Jis sako:

- Palauk. Suskambina draugui į Tąmiestą. Supasakoja, dar išmeta frazę “Jei reiks jums ir mašinas pataisys”. Tada juokiausi aš. Na paaiškėjo, kad kolkas kad galėčiau pereit paprastuoju būdu nieko neturi. Tuom ir baigėsi.

O aš labai panorau išeiti iš savo kontorėlės,  tai jo po savaitės užklausiau, kaip dėl Tomiesto. Jis man sako tu pasiskambink tam (jo bičiuliui). Skambinu. Šis man sako dabar kol kas nieko nėra. Na yra konkursai, bet jie ne Jums.  Aš mandagiai padėkojau. Ir pamiršau. Skambina man po poros dienų tas Fėjinas. Sako yra vieta. Į ją konkursas, jei tik nori bandyk. Ne, na kaip aš nenorėsiu. Sakau, kad laiko maža suvažinėt. Sako be baimės tik Jam pasiskambink. Kol priskambinau aš Jam. Laikrodis rodė 16:45. Sakau jamu tą konkursą, tik laiko man maža, (laiko realiai buvo mažai tiksliau, beveik jau nebebuvo). Jis man viskas bus tvarkoj, jei tik nori dalyvauti. O tas fėjinas, kai tik sužiniojo, kad išeinu į Tąmiestą, tai juokavo “Žmonės kalba, kad tave Tammiesui pardaviau. ” Aš juokaudama sakau “Tai kiek jau besiūlė už mane?”. Ir labai džiaugiasi, kad man pavyko…

Va kalbant apie tai kaip manęs suskato po konkurso ieškot Tomiesto vadovėliai. Tai buvau labai pamaloninta. Vaikščiojau nosį užrietusi savaitę. Sutikau, žinoma. Juk taip stengiausi papult į Tąmiestą. Taigi nuo 17 dienos šaraškino kontorą paliksiu.

Ir gerai tai, ir blogai. Tas išėjimas man yra keliariopa nauda.

1. Kaip jau kas skaitėte, su vadu ne patys darbininkiškiausi santykiai.

2. Šiame darbe aš save praaugau peraugau ir išaugau. Nebeturiu kur tobulėti.

3.  Žaviaakį bus lengviau išmest iš galvos ar širdies :) Juk ne veltui yra posakis “iš akių ir iš širdies”.

Kalbant apie Žaviaakį. Neiškenčiau ir nutaikiusi progą, kada niekas negirdi jam ir sakau:

- Aš kviečiu Jus kavos. Bet ne čia kontoroj, o kur nors kitur. Laiką ir vietą galite rinktis Jūs.

O jau šypseną kokią pamačiau. Tai vien dėl to buvo verta pakviesti kavos. Tęsiu:

-Jei atsakymas yra “Ne” tai sakykim, kad aš pajuokavau. (Visą ta pokalbį šypsojausi ir aš).

Žaviaakis plačiai išsišiepęs ir patenkintas sako:

- Na męs pagalvosim.

Šypsojosi kol išėjo iš tos patalpos kurioje buvome. Ir dar kelis kart pakartojo tą patį sakinį. Jūsų žiniai, galvoja jau savaitę. Ryt pakalusiu ką jis sugalvojo. Nes laiko mažai beliko. Be to, tas klausimas išėjo man į naudą -  nebevilkina man svarbių darbinių ataskaitų ir kitų darbinių reikalų. Kažin ar dėl to klausimo ar kaip?

Beje, atsimenant Bernadetos komentarą, atsiminiau, ką man kartą man sunkiu metu pasakė žaviaakis: “Koks, bebūtų tavo sprendimas, Varle, aš būsiu tavo pusėje.” Tai mane paskatino pasielgi teisingai. Ir aš už tuos žodžius esu dėkinga.

Tęsiant kalbas apie Fėjinus. Kitas Fėjinas, dirba ten pat kur ir pirmasis. Tik kito skyriaus vyresniuoju. Jei ne jis mano kabinetas dar būtu kitus sekančius 4 netus atrodęs kaip bomžynas. Nes pilka kiliminė danga vietomis buvo išsitrynusi iki medžio plokštės. Dirbu biudžetinėje įstaigoje, nepaslaptis, pas mus viską taupo. Spaudžia. Skanduoja iš visų kampų:Taupyti, taupyti. Tas vada, kurį čia jau antram įraše minavoju, kojoms susipynus kilimo skylėj vos nedribtelėjo porą kart sausio mėnesį. Tai man sako:

- Raštą centrui surašyk, kad skirtų lėšų linoleumui.

Sakau:

- Kam reikia, po reorganizacijos tiek kabinetų nebereiks.

Bet surašiau aš tą raštelį. Ir tik bac davė leidimą ir vietoj to armani kilimėlio linoleuma nupirkti. Tas antrasis Fėjinas Centriuko viršininką įtikino, kad tikrai tai yra reikalinga. Tai va tas mano Peleniškas  kabinetukas tapo beveik Europiniu ofisu. Nuo šviesaus linoleumo pašviesėjo. Kitam žmogui kuris ateis į mano vietą bus malonu ir dirbt.

Laukite dar vieno tęsinio :)

Kitame įraše:

Kaip praėjo Varlės ir Žaviaakio pasimatymas…

P.S. Beje nieko gyvenime nėra šiaip sau.

Viskas yra priežasties pasekmė.

Rodyk draugams

Ir vėl vėluoju

2011-05-04

Vėluoju pasveikinti su Velykomis ir motinos diena.

Prie tos pragarų mašinos - kompiuterio prisėsdavau dažnai, bet ne su tikslu ką nors parašyti.

Eilės nebesirašo senokai. Pastebėjau keistų sutapimų.  Aš vis dar apie eiles, posmus ir pam param.

Darau tik vieną išvadą senstu. Ne fiziška,i o dvasiškai labiau.

Paskutinė dvasią atgaivinanti knyga buvo Mažasis Princas. Ir tas pats Vasario mėnesį.

Na gal ir nepaskutinė :) dar skaitysiu ir skaitysiu… Nes žadu ilgai gyvent :)

O dabar trumpai pasipasakosiu apie metinę mėšlo krūvą ir jos mėžimo ypatumus.

Prieš metus pas mus atleido tris kolegas, vienas spjovė į viską ir pats išėjo, net į užsienį išvažiavo.

Ta trijulės istorija laaabai pablogino ir taip prastą atmosferą kolektyve. Šitoj Šaraškino kontoroj dirbu jau 4 metai su puse. Nesigiriant skaitau kolegas kaip atverstas knygeles. Žinau jų visų galimybes, gyvenimo siekius ir panašiai.

Kito darbo gyvenime nedirbę žmonės, pratę prie lengvai gaunamo duonos kasnio. Apie uždarbį sviestui patylėsiu, nes tikiu žmonių prigimtiniu padorumu. Manote - tokio nėra, tačiau ir Dievo niekas nematė, tačiau dar nereiškia, kad Jo nėra. Beje, tiksliai žinau, kad Jis yra.

Kad patekti į tranų luomą  (šiaip kituose filialuose, žmonės dirba ir neimituoja, kad dirba, o tranų luomu vadinu, kad tik tokius iš arti ir tepažįstu) tenka įveikti aukštas atrankos kliūtis, čia panašiai, kaip sportininkai įveikinėją peršokdami tas kartis paluby pakabintas. Tik žinia, kartais kaip kam tads kartis nuleidžia. Na bet juk mes visi lietuviai ir tai puikiai žinome.

Manęs tada psichologė užklausė,  klausimo taip tiksliai ne bepamenu, bet jis buvo apie bendraujantį ir imlų aplinkos emocijoms žmogų.

Tai va, mane, tas kolegų atleidimas labai stipriai paveikė. Kaip žinia tokie atleidimai tai lyg laivai paskendę po atsitrenkimo į ledo lytį. Tai va, kas yra žinoma vadams, dažnai nujaučiama kolektyvo vandenyse. Visi mato kažkokį išplaukusį vaizdą, bet kaip visada tiesa slypi kažkur anapus. O visuomenei, kuri yra informuojama, per žiniasklaidą išvis pateikiama, tai ką nori pateikti vaduomenė.

Tai va, paveikta to atleidimo, nes vieną maladiec žmogų suėdė. supratusi, kad darbščių ir lojalių žmonių nereikia, kad juos va taip paprastai išėda ir dar pamurdo pamazgose, labai pergyvenau. Ir dėl to žmogaus ir dėl to, kad 3 metus galbūt buvau akla. Vadovybė, per daug neprisidengdama vieną suskį traukė iš mėšlo ir ištraukė. Mūsų pagrindinis vadas išvis nuolat taikydavo dvigubus standartus, vienus tam suskiui, kurį ištraukė, kitus likusiems. Ir negana to turi ir kitu tokių aukselių, kurie kiekvieną žodį neša, atpasakoja. Ko nenuneša jie, tą atėjusi vado boba apklausia žinot moterys su moterimis labiau atvirauja ir tai nesiskaito skundimu ar kuo panašiai. Tai tie ir gyvena, kaip kokie Olveriai, Dievo ausy.

O aš esu iš tų DEBILIŲ, kuri jos provokuojama nepasidavė. Tai pas mane pasirinkti informacijos neateina, net suklydusi. Ir išvis jei aš kur su kuo kalbėdavau asmeniško, tai likdavo tik tarp keturių akių. Bet dėja, šito iš savo kolegų nesulaukiu. O ypač iš kolegių. Su viena ar su kita šiek tiek paatviravus, labai greitai informacija paskelbdavo agentūra VBS(viena boba sakė). Koktu man apie tai rašyti.

Taigi matant, kaip buvo tvarkomi gražinimo į darbą reikalai, buvo šleikštu žiūrėti. Na nereikėjo taip atvirai. Tik iki šiol nesuprantame ir nenustatome jokių loginių tokios to suskio protekcijos ryšių, aniei giminystės (patikėkit, galima tai nustatyti savais  kanalais) anei kažkokių verslo interesų. Įtikinamiau, kad jie sviestą dalindavosi su vadu. Dar kėlėm versiją, kad jei vadas būtų normalus, tai jis kokią merginą taip šefuotų nes kaip bebūtų jam virš 45metų, tokius ant jaunimmo biški patraukia. Normalius prie merginų :) Sakom nors kokiai mergelkai nauda būtų.

Taigi nutiko dar keletas dalykėlių. Žiūriu, kad manęs gali laukti to “maladiec” likimas. Tas MALADIEC yra tikrai geras žmogus ir buvo puikus bendradarbis. Nes ant to kito suskiaus nei vienoj valdiškoj įstaigoj akies neturėjo ir miestelio žmonės, ant jo dantį griežė. Tad jo grįžtančio niekas nenorėjo sulaukti.

Pradėjau ieškotis darbo kitur. Bet kuom gali pasigirti, kai  uzsiėminėji vadų primetimu kitais dalykais, kaip Pvz. santechnikės-išminuotojos darbais.

Bandžiau per kitą buvusią kolegę -  nesėkmingai.

Buvau viename konkurse, čia tai buvo gera pamoka, kad nereikia bijoti rizikuoti. Dalyvavau į labai aukštą postą, beje gerai pasirodžiau. Išėjau iš atrankkos nosį užrietusi, plačiai šypsodamąsiIr nebuvo nei lašelio gėdos jausmo, kad per aukštai šoku. Galėčiau taip jaustis dažniau. Aš įrodžiau sau,  AŠ GALIU. Kad nesu tokia ablauche, į kokią labai mėgo mane versti pono ponia. Beje kai duodavo kažkokią tai užduotį, visada tai būdavo iššūkis, bet blogiausia, akd manęs mepaklausydavo. Tai vien per tą savo aroganciją (aš vadas - aš visuomet teisus) pasitvarkė visus remontus :D Iš po pirmojo, nebeatsirado norinęių teikti paraiškas. Ir netik. Kai sakydavau, kad yra balta - jiems visuomet būdavo juoda. Tik vis neįkertu, ko tokius man darbus duodavo, jei ikigalo nepasitikėdavo.

Ir taip tapau panele iššūkis. Ką paves padaryti, padarysiu. Juk per a.a. A.M. Brazausko gedulą, miestelyje, kur buvo išpirkti visi (taip taip visi) tinkami kaspinai aš iš oro išbūriau kaspiną. (Oras buvo skuduryne ir ten laimei radau šilkinį šalį, gerą siuvėją ir kaspinas buvo išburtas). Tai vat.

Panelė iššūkis (tai yra aš), pamačiusi, kad gyvenimėlis ėmė “gražėti” labai sunerimo.  Lapkritį vėl įsisuko nesklandumų mašina, vadovėlis dar mestelėjo “Varle, nori kariauti kariausim. Tačiau atmink kare laimėjusių nėra”. O aš ir taip žinau, kad man gresia čili vanili  pipiriukai. Nes tai pasąmonigai jau jaučiau nuo pat tų kelių dalykėlių nutikusių po tų atleidimų. Po to sausį dar gavau kvietimą į tam tikrą įstaigą ir galų gale  (balandžio pradžioj) mus kontroliuojanti kita kontora pagalvojo mums padus pakutent. Su vadu net prasilenkdami žiežirbas skleidžiam, kolegoms net išmetinėja frazes “ir tu kaip Varlė”…

Tai matydama, kad čia normaliai ir nebenormaliai nepadirbsiu, nes neatlaikysiu girnapusių trynimo. Paaksitinta savo Fėjaus iš mus kontroliuojančios kontoros sudalyvavau kitame konkurse. Šį kartą konkursas nebuvo į pareigas arti dangaus, šiek tiek arčiau manęs, tačiau atrankos nepraėjau tačiau buvau surinkusi daugiau balų nei kita dalyvė. Būti pirmesniai iš dviejų ne taip jau blogai. Ypač kai ta kitoji dalyvė buvo tos srities žinovė, taciau tik taikė į  aukštesnes pareigas. Tai vat. Išėjau iš atrankkos nosį užrietusi, plačiai šypsodamąsi.

Na galvoju, bus tų konkursų ir kaip nors jei ne šiemet tai kitąmet išeisiu.

Bet, o dangaus žydrumėli, kitą dieną popiet skambina iš tos pačios įstaigos ir siūlo darbą. Sako jei tik nori, tave imam, pareigos nebus tokios į kokias taikei…

Laukite istorijos tęsinio.

Rodyk draugams

“Gaus į savo mažą, ryžą snukį”/Mažiesiems Princams

2011-02-23

Tai citata iš anekdoto:

Žaidžia miško žvėrialiai - Meška, Vilkas, Lapė, Kiškis kortomis.  Vieną partiją, kitą  partiją. Staiga Meška ir sako:

-  Kas dar sukčiaus, gaus į savo mažą, ryžą snukį.

O tas snukis mano šį kart :)

Vakar perskaičiau Antoine de Saint-Exupéry knygą “Mažasis Princas”.

Ją skaičiau antrą kartą per savo gyvenimėlį. Pirmasis kartas buvo vaikystėje, nes buvau pareiginga lietuvių literatūros pamokų lankytoja (lankiau ir kitas pamokas pavyzdingai,  tik literatūros pamokoms visada ruošdavausi atsakingai - perskaičiau visą programinę literatūrą). Apie mano santykius su knygomis pavyzdį kažkur jau rašiau.

Kas pasiliko mano gavelėje, po privalomojo skaitymo vaikystėje, negaliu pasakyti. Tačiau po šio perskaitymo supratu, kad kiekvienas mūsų sau kartais leidžiame pabūti karaliais, žibintininkais, geografais, biznieriais, netgi girtuokliais (kažkuria prasme, nes to “gero” negalima išsižadėti, kad ir kaip norėtūsi). Užsiauginame baobabų…

Tačiau retas leidžiame sau pabūti mažaisiais princais, lapėmis, rožėmis, ar gyvatėmis. Aš pagalvojau ir padariau išvadą, kad esu panašiausia į lapę, kuri nori būti prijaukinta. Skaičiau knygą ir lapės pavidale mačiau save. Gaila, nemoku būti tąją rože kurią pamilo mažasisi princas. Tačiau galiu būti mažuoju princu mylinčiu aikštingą rožę. Taip esu tarpinis lapės ir mažojo princo variantas.

O esmė  ta, kad visi norime būti prijaukinti.

Turėti savų ritualų.

O visuos sutiktuose Blogas.lt erdvėje ir normaliame gyvenime, stengiuosi matyti Mažuosius Princus. Žinoma tai labai neatsargu, tačiau toks tas gyvenimas - kaip ši vasario jūra:

Vasario jūra

Vasario jūra

Manau tampu amžinai atsakinga už tuos, su kuo susibičiuliauju.

Rodyk draugams

Gražieji pasauliai*

2010-12-09

Šios istorijos į mano akiratį pateko puikaus žmogaus dėka. Jos nėra viena kitos tęsinys. Bet jos apie tą patį.

Istorija Nr. 1
Istorija Nr. 2

Gražių jums emocijų.

___________________________

Paulas Coelhas savo knygoje “Nugalėtojas lieka vienas” žmogaus gyvenimą prilygina pasauliui.

Rodyk draugams

Mūsų tvirtybė

2010-08-19

Manau kad feminizmo idėja su laiku išsigimė…
Kiek leidžia suvokti, blondiniškas iš prigimties mano plaukas,
feminizmo idėja buvo moterų lygiateisiškumo įteisinimas pilietiniame lygmenyje:
balsavimo teisė,

teisė į mokslą.
T.y. mentaliniam jos dvasios ir proto tobulėjimui.
Tačiau kažkurioje vietoje prieita iki tokių plonybių, kaip fizinių galių lyginimas ir dar daugelio kitų.
O kadangi dabartyje yra paklausoje galia, o ne pilietiškumas (jei turite kontra argumentų pateikite) tai ir moterims tenka tobulėti ta linkme…
Ir be to moterys daugiau pakelia likimo negandų…
Retas kuris vyras liks su moterimi kuri yra po insulto… ar kitaip sunkiai pasiligojusi, juos pavilioja svetimi sveikesni sijonai. Moterys procentaliai dažniau lieka slaugyti vyrus iki kol pasveiks ar amžinai, t.y. kol mirtis išskirs…
Taigi moterį yra sunku palaužti tačiau lengva pravirkdyti.
Mūsų tvirtybė ašarose :)

Rodyk draugams

2010-07-07

 

Radę kelią į mano širdį, sutikti žmonės

amžams lieka širdyje.

Nežinia, ar yra kitas gyvenimas, po mirties. Kad ir kaip ten bebūtų…

Gyvensi manajame gyvenime, manuosiuose prisiminimuose.

T.y. manajame širdies išmatavime.

Rodyk draugams

Šaraškino kontoros naujienos

2010-04-23

Tiek netekčių per mėnesį.

Taigi jūsų mano vagone nebebus.

Kaip man sunku apsiprasti su judviejų netektimi.

Keista ta sielų matematika.

Vat būna sutinki žmogų, dirbi su juo, o ilgu jo visą gyvenimą.

Dar kartą sakau:

Mano gyvenimas - vieni pokštai.

Ačiū, Dievui, už sutiktus žmones.

Vienetai užima vietą širdy.

Mano dvejetukas.

Visada ten bus.

Sėkmės jums gyvenime, vyriokai.

Jūsų tikrai pasiilgsime, bet manau su vienu dar gyvenimas mus visus suriš.

Neveltui anadien snigo.

Snigo net tris kartus.

Net tris kartus.

Rodyk draugams

Pakuteno širdį…

2010-03-17

Bučinys , Žmogui, išskyrusiam mane iš pilkos minios,

Vienu mažulyčiu žodeliu.

Kuris - įėjęs per ausį - pakuteno širdį,

sušildė sielą.

Rodyk draugams

Laiškas…

2009-11-15

Gavau laišką. Tai laiškas ne apie meilę. Tai apie vėžį. Tai laiškas padėsiantis man juo neusisrgti.

Pagal laiško nurodymus, pigiausia būtų nusipirkti įkapes. Pagal jį  - viskas sukelia vėžį:

  • net mano mėgiamas šokoladas,
  • net pieniška sriuba (nes jos sudėtyje yra pieno),
  • net mėsa…

Įdomu. Kažkodėl pieną protėviai gėrė šimtus metų ir valgė mėsą, bet niekas nemirė nuo vėžio. Tai negi aš, sveikai maitindamąsi, būsiu pirmoji, geneologiname medyje, mirusi nuo pieno? Galimas daiktas …

Tačiau … Ne apie pieną kalba.

Kaip gera gauti laiškus.

Rodyk draugams